Apžiūrėję Kauno lokomotyvų remonto depą, grįžtame į sostinę Vilnių.

Zona, tai sapnas realybėje. Protu nesuvokiamas, nei vienu iš penkių pojūčių nejaučiamas pavojus. Nežinomybė. Dviejų kūrėjų: Gamtos ir Žmogaus kova. Katastrofa. Tūkstančiai negrįžtamai pakeistų gyvenimų. Ta diena man lyg miražas. Jei nebūtų šių kadrų, bėgant laikui užmirščiau, kad čia iš tiesų buvau.

Galimybė lankytis tokiuose objektuose pasitaiko retai, todėl stengiuosi nepraleisti progos įkišti nosį ir objektyvą ten, kur šiaip sau kasdien neužsuksi, ypač, kai nežinai, ką ten pamatysi.

Technologijų amžiuje religijai kasdienėje rutinoje atsiranda vis mažiau vietos. Kai kuriais atvejais religija tampa labiau tradicija, nei tikėjimu. Bažnyčiai – nemenkas galvosūkis kaip išlaikyti parapijiečių skaičių. Vien Vilniaus senamiesčio ribose – ne viena bažnyčia, kuri vargu ar kada bus naudojama tik pagal pirminę paskirtį. O periferija? Mažėjant gyventojų skaičiui provincijoje apleistų ir nebenaudojamų bažnytėlių bei […]

Buvo laikai, kai metus paklusniai ir pavyzdingai lenkęs nugarą kokiam tai fabrike, galėjai gauti kelialapį savaitei-dviem poilsio gamtos apsuptyje, fabrikui priklausančiuose poilsio namuose ar nameliuose. Praktiškai visos pramonės įmonės tokių turėjo. Kas prie ežero, kas prie jūros. Pasivaikščiokime po vieną tokią dar gana neseniai girdėjusią poilsiautojų balsus.

Pavasaris. Vis dažniau kontrastą fotografijose didina išlindusi saulė. Smagu sekmadienį sutikti seną gerą draugą – tada imi ir nuklysti kur nors neplanuotai. Atsitiktinumų seka mus nuvedė į seną katilinę, šiltnamius be agurkų bei užmirštą sveikatingumo centrą su baseinu.

Taip jau nutiko, kad trečius metus iš eilės, pasibaigus darbų įkarščiui, kartu su kolega sėdame ant motociklų ir dviese kelioms dienoms išvažiuojame išvėdinti smegenis. 2019 m. vasarą pasirinkome, na iš tiesų nieko mes nesirinkome, tiesiog sudėliojau maršrutuką link Estijos, apsukant po ratuką Saremos ir Hyjumos salose. Šįkart gavosi kiek daugiau nei 1700 kilometrų nuotykių.

Leiskit atspėsiu – jūs nebuvote Konstantinavoje. Greičiausiai net nežinote kur ji yra. Buvo laikas, kai čia joks autobusas nevažiuodavo. Tie laikai regis jau grįžo. Buvęs žemės ūkio mechanizacijos mokyklos kompleksas tuščias, nebeveikia kultūros namai, užsidarė parduotuvė. Klestėjęs kaimas virsta kaimu – vaiduokliu.

Ką jaučia architektas kai griauna jo kūrinį? Ką galvoja architektas, kai jo kūrinys turi beveik visus sveikus langų stiklus ir nei vieno radiatoriaus? Ką daro architektas sužinojęs, kad jo sukurtos sanatorijos pastate ilsisi ne žmonės, o samanos?

Susirišę iš paklodžių virvę nuo administracinio pastato stogo leidosi du bėgliai. Vienam pavyko pasprukti, kitą pastebėjo pasikeitusi apsaugos pamaina ir šis pasileidęs iš per didelio aukščio susilaužė abi kojas. Pirmasis iš džiaugsmo tą patį vakarą pasigėrė ir už chuliganizmą buvo sulaikytas Grigiškėse bei pargabentas atgal už grotų. Tokį pasakojimą girdėjau lankydamasis čia pirmą kartą. Šį […]