Karmėlavos miške, prie oro uosto tvoros yra prigludusi buvusi karinė teritorija – antžeminė balistinių raketų, nešančių branduolinius užtaisus, bazė. Čia atvykau ne tyrinėti tokio karinio vieneto organizacijos ar veikimo ypatumų, o paieškoti išlikusios Šaltojo karo laikų grafikos. Pažiūrėti čia iš tiesų yra į ką.

„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš laikų milžinų…“ tokią mintį ant miškelyje paskendusios koplyčios sienos prieš 53 metus išraižė kažkoks Juozas. Jau tada koplyčia nebeatliko tiesioginės funkcijos, o dabar ją galima įsigyti vos už kelis tūkstančius eurų. Istorija apipinta mįslėmis ir klausimais.

Įsivaizduokite, jūsų erdvėlaivis skrieja virš menkai ištyrinėtos, reto grožio planetos. Per iliuminatorių foto kamera vis pasitaisydami atvipusį žandikaulį fiksuojate nuostabius vaizdus. Ir staiga ieškiklyje pastebite taisyklingas geometrines formas…

Dabar Alantės – tik nedidelis tuštėjantis kaimelis Panevėžio rajone. Net keista, kad dar Stepono Batoro laikais čia buvo minimas dvaras. O kokios istorijos pinasi tuščiuose rūmų langų ertmėse šiandien? Kuo čia dėtas kunigas?

Labai malonu keliaujant netikėtai atrasti kažką įdomaus. Čia užsukti neplanavome, tačiau atsitiktinai, slenkant žemėlapį išilgai greitkelio, akis pamatė kai ką, verto poros valandų sustojimo.

Apžiūrėję Kauno lokomotyvų remonto depą, grįžtame į sostinę Vilnių.

Zona, tai sapnas realybėje. Protu nesuvokiamas, nei vienu iš penkių pojūčių nejaučiamas pavojus. Nežinomybė. Dviejų kūrėjų: Gamtos ir Žmogaus kova. Katastrofa. Tūkstančiai negrįžtamai pakeistų gyvenimų. Ta diena man lyg miražas. Jei nebūtų šių kadrų, bėgant laikui užmirščiau, kad čia iš tiesų buvau.

Galimybė lankytis tokiuose objektuose pasitaiko retai, todėl stengiuosi nepraleisti progos įkišti nosį ir objektyvą ten, kur šiaip sau kasdien neužsuksi, ypač, kai nežinai, ką ten pamatysi.

Technologijų amžiuje religijai kasdienėje rutinoje atsiranda vis mažiau vietos. Kai kuriais atvejais religija tampa labiau tradicija, nei tikėjimu. Bažnyčiai – nemenkas galvosūkis kaip išlaikyti parapijiečių skaičių. Vien Vilniaus senamiesčio ribose – ne viena bažnyčia, kuri vargu ar kada bus naudojama tik pagal pirminę paskirtį. O periferija? Mažėjant gyventojų skaičiui provincijoje apleistų ir nebenaudojamų bažnytėlių bei […]

Buvo laikai, kai metus paklusniai ir pavyzdingai lenkęs nugarą kokiam tai fabrike, galėjai gauti kelialapį savaitei-dviem poilsio gamtos apsuptyje, fabrikui priklausančiuose poilsio namuose ar nameliuose. Praktiškai visos pramonės įmonės tokių turėjo. Kas prie ežero, kas prie jūros. Pasivaikščiokime po vieną tokią dar gana neseniai girdėjusią poilsiautojų balsus.