Rudenį, keliaudamas po Lietuvą su tikslu užfiksuoti vieną ar kitą nykstantį objektą, nepraleidau progos apžiūrėti likimo valiai paliktų sodybų. Čia surinkau nuotraukas tų, kurios man paliko stipriausią įspūdį.

VLKK įnirtingai siūlo Klaipėdą vadinti ne Memeliu, o Mėmeliu, nes taip komisijos nariai pasidėję vašelius į šoną, mirkydami sausainukus į saldžią arbatėlę, nusprendė dar 97-ais. Nekreipdami į juos dėmesio praskriesime virš lietuvių užkariauto krašto ir apžiūrėsime kas liko iš to, ką vokiečiai pasistatė norėdami atremti priešo atakas – ką jie sėkmingai darė net tris mėnesius.

Tą vakarą mano galvoje sukiojosi dilema: važiuoti į pasimatymą ar nevažiuoti. Visuomet lengviau yra kažko nedaryti, o kadangi lengvi keliai – ne man, nusprendžiau važiuoti. Ir, kaip visuomet, nenusivyliau – manęs laukė auksinis saulėlydis bei du tyloje ir augalijoje paskendę nebenaudojami šilumvežiai – puikaus vakaro receptas.

Karmėlavos miške, prie oro uosto tvoros yra prigludusi buvusi karinė teritorija – antžeminė balistinių raketų, nešančių branduolinius užtaisus, bazė. Čia atvykau ne tyrinėti tokio karinio vieneto organizacijos ar veikimo ypatumų, o paieškoti išlikusios Šaltojo karo laikų grafikos. Pažiūrėti čia iš tiesų yra į ką.

„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš laikų milžinų…“ tokią mintį ant miškelyje paskendusios koplyčios sienos prieš 53 metus išraižė kažkoks Juozas. Jau tada koplyčia nebeatliko tiesioginės funkcijos, o dabar ją galima įsigyti vos už kelis tūkstančius eurų. Istorija apipinta mįslėmis ir klausimais.

Įsivaizduokite, jūsų erdvėlaivis skrieja virš menkai ištyrinėtos, reto grožio planetos. Per iliuminatorių foto kamera vis pasitaisydami atvipusį žandikaulį fiksuojate nuostabius vaizdus. Ir staiga ieškiklyje pastebite taisyklingas geometrines formas…

Dabar Alantės – tik nedidelis tuštėjantis kaimelis Panevėžio rajone. Net keista, kad dar Stepono Batoro laikais čia buvo minimas dvaras. O kokios istorijos pinasi tuščiuose rūmų langų ertmėse šiandien? Kuo čia dėtas kunigas?

Labai malonu keliaujant netikėtai atrasti kažką įdomaus. Čia užsukti neplanavome, tačiau atsitiktinai, slenkant žemėlapį išilgai greitkelio, akis pamatė kai ką, verto poros valandų sustojimo.

Apžiūrėję Kauno lokomotyvų remonto depą, grįžtame į sostinę Vilnių.

Zona, tai sapnas realybėje. Protu nesuvokiamas, nei vienu iš penkių pojūčių nejaučiamas pavojus. Nežinomybė. Dviejų kūrėjų: Gamtos ir Žmogaus kova. Katastrofa. Tūkstančiai negrįžtamai pakeistų gyvenimų. Ta diena man lyg miražas. Jei nebūtų šių kadrų, bėgant laikui užmirščiau, kad čia iš tiesų buvau.