Šiltu metų laiku Mozūrų kraštas apspistas turistų – dviratininkų, valtininkų, jachtininkų, alkoholininkų ir t.t. Lietuviai pasimėgaudami ežerų krašto privalumais dažnai suka link Vilko Guolio. Pakeliui galima visai netyčia visą pusdienį užtrukti besibastant po įspūdingą žvaigždės formos bastioninę tvirtovę kurortu virstančiame Giżycko (Lėciaus) mieste.

Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas pats savaime nėra saugomas, nes valstybė esame mes. Valstybė – komplikuota ir sudėtinga organizacija, kurioje dėl galybės valdymo instrumentų gali tapti neįmanoma greitai ir paprastai susitarti dėl iš pažiūros paprastų dalykų. Teismuose besiaiškinant kam priklauso ar nepriklauso Libertavos dvaro sodyba ir jos statiniai, sodyba netrukus virs griuvėsiais.

Bažnyčia šiais laikais keičiasi. Norėdama išgyventi ji neišvengiamai turi prisitaikyti. Buvau maloniai nustebintas, kai, atsitiktinai užėjęs į Šv. Jonų bažnyčią Vilniuje, išgirdau linksmai giedant jaunimo chorą, pamaldų klausėsi daug jaunų žmonių. Vadinasi tai veikia. Deja, provincijoje mažėjant žmonių, kai kurie maldos namai tampa nebereikalingi.

Ne, šį kartą ne apie populiariuosius Stančikų viadukus. Ten nebeužsuku dėl man nepriimtino lenkiško verslumo iš „vargšo“ turisto lupti pinigą už orą. Juo labiau, kai žinau, kad visai šalia, tame pačiame Varmijos Mazūrų krašte yra nemokamų alternatyvų apie kurias čia trumpai ir papasakosiu.

Lietuvoje yra du geležinkelio tuneliai, vieną jų užgrobė šikšnosparniai, kitą vis dar naudojame pagal paskirtį, todėl teoriškai lankytis juose draudžiama, bet taisyklėse visuomet būna išimčių. „Lietuvos Geležinkeliai“ žengė sveikintiną žingsnį ir į savo akylai saugomus objektus pakvietė saujelę smalsuolių. Man tuo pačiu buvo puiki proga sužinoti, ką bendro turi arogantiškasis dainininkas Kastytis Kerbedis ir Kauno […]