Dar vienas objektas iš mano mėgiamos geležinkelių temos – ramiame užkampyje augalijos paslėptas nebenaudojamos geležinkelio atšakos tiltas. Pagal savo amžių jis, atrodo, gerokai jaunesnis už kitus savo lietuviškus brolius, bet likimas ne visiems vienodas.
Iš prigimties esu kuriantis žmogus – tai yra kasdienis mano darbas, hobis, iš to aš duoną valgau, savo vaikus maitinu ir t.t. Be kūrybos žmogus vegetuoja kaip daržovė – sužydėjo, užaugo, supuvo ir labanakt. Filme „Zvezda“, kuriame sužibėjo lietuvaitė Severija Janušauskaitė, senolis Juozas Budraitis klausė, ar žinai kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno? Atsakymas man labai patiko: „Kultūra. Po mirties gyvūnai nepalieka […]
Kuo toliau, tuo darosi sunkiau pravažiuoti pro bokštus. Nesvarbu, tai švyturys ar karinis tolimačio bokštas, apžvalgos ar vandens, ar kokios kitos paskirties – taip ir traukia į viršų. Šį kartą pasikėlėm į priešgaisrinį bokštą.
Estijai priklauso daugiau nei 1500 salų. Antra pagal dydį – Hiiumaa, susiformavo po galingo sprogimo, kurį sukėlė ne amerikiečiai numetę branduolinę bombą, o meteoritas. Tai įvyko senokai, prieš 455 milijonus metų. Savaime aišku, nėra to įvykio nuotraukų, bet šis faktas Hiiumai leidžia vadintis viena seniausių salų pasaulyje. Nors ypatingais gamtos lobiais ir reljefu ji nepasižymi, tačiau būčiau […]
Važiuodamas pro šalį nesitikėjau pamatyti taip išgražėjusių rūmų ir, juo labiau, apžiūrėti jų vidų. Šiuo metu rūmai labai primena Kinder siurprizą – pakuotė daili, bet nežinai ką rasi viduje…
Šį kartą kiek kitokia istorija. Mažumėlę šiurpinanti. Pasakojimas apie tai, kaip atsidūrę koplyčios kriptoje ir ten išvydę buitinių atliekų sąvartyną nusprendėme legaliai jį iškuopti. Viskas atrodo paprasta kaip du kart du ir visai nesudėtinga, jei ne kuklus žodis legaliai, už kurio slypi ilgas raštiškas noro neatlygintinai pagelbėti derinimas, atsakingų įstaigų vangumas ir biurokratinio mechanizmo ydos.
Lietuvos valstybės atkūrimo šventei besiplaikstant sostinės gatvėse išsprūdau į netolimą užmiestį. Apsidairyti kaip sekasi likimo valiai paliktam „Aušveitos“ reabilitacijos centrui, apie kurį rašiau prieš ketverius metus.
Pradėjus domėtis šia vieta išsirutuliojo nemenkas istorinis galvosūkis, o gal net ir visas detektyvas. Sunkiai pasiekiamas ir mažam ratui žinomas objektas. Nenuostabu, kad kažkas ten ir slėpdamas nusikaltimo pėdsakus buvo lavoną įvertęs. Pabandysiu apie viską nuosekliai.
Vieta, kelerius metus buvusi vienu populiariausių apleistų objektų sostinėje, nesustabdomai virsta griuvėsiais. Į šipulius virsta ir marios prisiminimų – čia buvo visko, nuo ramių pasisėdėjimų ant stogo, linksmų vestuvinių fotosesijų, iki striptizo su puikiu vaizdu į senamiestį. Visa tai jau praeitis. Pirmąją naujų metų dieną pakeliui į darbovietę (pasirodo, dirbti reiks ir šiais metais…) stabtelėjau patrypinėti tirpstančio sniego […]
Geležinkelis skirtas ne tik judėjimui iš taško A į tašką B ir atgal, pakeliui jis šakojasi, pinasi su kitomis trasomis, kartais tarytum pasuka į niekur. Viena tokių atšakų nuvedė iki senokai užmiršto fabriko, iš pažiūros primenančio didžiulę katilinę. Panarpliojus istorijos pinkles išsivyniojo gana įdomi šios vietos istorija, nors vizualiai vieta labai nyki ir tinkama tik scenoms apie […]
